Kas dirba su Linux puikiai žino, kaip svarbu apsaugoti savo paskyrą kai jungiamasi per SSH protokolą prie nutolusio serverio. Dažniausiai yra naudojami slaptažodžiai, tačiau pastarieji gali būti nulaužiami. Todėl nusprendžiau parašyti apie kiek kitokį prisijungimą prie serverio.
Šiame straipsnelyje trumpai aprašysiu kaip prisijungti prie Linux serverio be slaptažodžio naudojantis sugeneruotu raktu. Dėmesio! Visa pateikiama informacija buvo atliekama Linux sistemoje remiantis oficialaus tinklapio ssh.com medžiaga. Čia pateikiama su paprastinta versija. Patariu prieš vykdant veiksmus pirma perskaityti straipsnį iki galo.
Raktų sugeneravimas
Taigi pradedame. Pirmiausia reikia sugeneruoti privatų ir viešąjį raktą. Tai daroma vedant komandą kur ssh-keygen pati komanda, -f ~/.ssh/neo-key nusakoma vieta kur bus patalpinti raktai, bei raktų pavadinimas mano atveju neo-key ir -t ecdsa -b 521 raktų šifravimo algoritmas.
ssh-keygen -f ~/.ssh/neo-key -t ecdsa -b 521
Generatorius paprašys įvesti saugumo frazę Enter passphrase (empty for no passphrase): kurią primygtinai rekomenduoju naudoti. Jei viskas pavyko, tai ekrane turite pamatyti kažką panašaus į tai
Panašiai turi atrodyti sėkmingai įvykdyta komanda.
Komanda ls -l .ssh/ galime patikrinti ar raktai yra vietoje.
Kaip matome gauname du failus neo-key ir neo-key.pub. Failas neo-key yra privatus raktas, kuris liks gulėti kompiuteryje ,kuriame jį ir sugeneravome, o viešasis raktas neo-key.pub keliaus į nutolusį serverį.
Viešojo rakto patalpinimas į serverį
Kad saugiai perkeltume viešąjį raktą į nutolusį serverį, reikia įvykdyti sekančią komandą:
Į klausimą Are you sure you want to continue connecting (yes/no)? atsakome yes ir paprašius įvesti slaptažodį suvedame serverio prisijungimo slaptažodį. Po sėkmingos operacijos parašoma, kad vienas raktas įtrauktas ir jau galima išbandyti prisijungimą, mano atveju tai bus ssh pi@192.168.1.120
Baigiamieji darbai
Pasibandome sujungimą su serveriu ir jei mūsų neklausia prisijungimo slaptažodžio, tada galime serveryje pakoreguoti sshd_config, kad apskritai nepriimtų prisijungimų su slaptažodžiais. Tam vedame komandą:
sudo nano /etc/ssh/sshd_config
Ir atsiradusiame faile susirandame #PermitRootLogin forced-commands-only ir nuėmę groteles įrašome PermitRootLogin yes. Taip pat įrašome PasswordAuthentication no Failo turinys turėtų atrodyti panašiai taip (ištrauka):
# Authentication:
#LoginGraceTime 2m
#PermitRootLogin prohibit-password
PermitRootLogin yes
#StrictModes yes
#MaxAuthTries 6
#MaxSessions 10
PubkeyAuthentication yes
# Expect .ssh/authorized_keys2 to be disregarded by default in future.
AuthorizedKeysFile .ssh/authorized_keys .ssh/authorized_keys2
#AuthorizedPrincipalsFile none
#AuthorizedKeysCommand none
#AuthorizedKeysCommandUser nobody
# For this to work you will also need host keys in /etc/ssh/ssh_known_hosts
#HostbasedAuthentication no
# Change to yes if you don't trust ~/.ssh/known_hosts for
# HostbasedAuthentication
#IgnoreUserKnownHosts no
# Don't read the user's ~/.rhosts and ~/.shosts files
#IgnoreRhosts yes
# To disable tunneled clear text passwords, change to no here!
PasswordAuthentication no
#PermitEmptyPasswords no
Spaudžiame Ctrl+O tada Ctrl+X taip išsaugodami ir išeidami iš redaguojamo failo. Belieka perkrauti patį ssh. Tai padarome įvykdę komandą:
sudo service ssh restart
SSH prisijungimo redagavimas reikalauja atidumo, todėl primygtinai rekomenduoju pasidaryti redaguojamų failų kopijas, kad jei suklydus ir negalint prisijungti būtų galimybė atstatyti konfigūraciją. Būtent PasswordAuthentication no yra atsakingas už slaptažodžio reikalavimą, todėl šį parametrą aktyvuokite įsitikinę, kad viskas tikrai veikia korektiškai.
Viskas, dabar jungiatės tik su viešuoju raktus. Reikia pastebėti, kad ssh galima susiderinti visiškai pagal savo poreikius bet apie tai kada nors vėliau.
Dažnai pasigirsta nuomonės, kad Kodi sistema sunkiai įkandama, kad tai skirta tik geek’ams, kad ten labai nepatogi vartotojo sąsaja, kad labai sunku rasti kas kur yra, kad naujokui susiderinti misija neįmanoma ir taip toliau, ir panašiai. Pradedu seriją pamokėlių kaip susitvarkyti su Kodi.
Visam pateikiamam vaizdiniui turiniu buvo naudojama CoreELEC sistema, tačiau nuogąstauti nereikėtų, nes visi Kodi nusistato tais pačiais principais. Tik viena iš būtinų sąlygų būtų ta, kad įrenginys, kuriame yra Kodi jau būtų pajungtas prie namų tinklo ir gautų internetinį ryšį. Na o kas tas Kodi galima paskaityti ankstesniame straipsnyje HTPC – nepelnytai neįvertintas namų įrenginys?
Sulietuvinimas
Norėnt sulietuvinti Kodi vartotojo sąsają, reikia atlikti sekančius žingsnius: per meniu nueiti į Add-ons ir pasirinkti Install from repository spausti OK.
Pasirenkame Install from repository
Čia pasirinkti Kodi Add-on repository ir susirasti Look and feel
Pasirenkame Look and feel
Sąraše rinktis Languages ir sąraše pasirinkti Lithuanian, užtvirtinti mygtuku OK
Pasirenkame LanguagesSąraše susirandame kalbos paketą Lithuanian
Atsiradusiame lange spausti Install.
Spaudžiame Install
Atsiradusiame dialoge, kuris klausia ar pritaikyti lietuvišką kalbą, spausti Yes.
Atsakome YES
Atlikus šiuos nesudėtingus veiksmus turime lietuvių kalbą!
Sulietuvinta Kodi sąsaja.
Nereikalingų meniu punktų išjungimas
Visai gera idėja iš pagrindinio ekrano pašalinti (išjungti) nereikalingus meniu punktus. Taip Kodi sąsaja atrodys tvarkingiau ir ne tokia apkrauta. Jei ko pasigestume, visada yra galimybė įjungti vėl.
Tarkime mums nereikia pagrindiniame lange šių punktų Vaizdo klipai, TV, Radijas, Žaidimai, Vaizdo įrašai ir Orai. Atliekame sekančius veiksmus.
Spausti “dantratį” esantį viršuje
Spaudžiame “dantratį”
Pasirinkti meniu punktą Vartotojo sąsaja
Pasirenkame skyeių Vartotojo sąsaja
Meniu punkte Teminė išvaizdas pasirinkti Konfigūruoti teminę išvaizdą
Užeiname į Konfigūruoti teminę išvaizdą…
Pasirinkti meniu punktą Meniu elementai, dešinėje pusėje išjungti ko nereikia.
Išjungiame mums nereikalingus meniu punktus.
Viskas, dabar meniu atrodys kur kas tvarkingiau. Kaip ir minėjau visada galima sutvarkyti pagal save.
Sutvarkytas (kairėje) meniu.
Prijungiame duomenų aplankus
Dabar pats laikas prijungti aplankus, kuriuose mes laikome filmus, serialus, muziką, nuotraukas. Kadangi visų veiksmų seka praktiškai vienoda, aprašysiu tik vieną pavyzdį su filmais.
DĖMESIO! Jei norite, kad Kodi sistema tvarkingai suformuotų biblioteką, labai rekomenduoju pasirūpinti, kad filmų, muzikos, serialų pavadinimais būtų originaliais pavadinimais. Kaip papildomą įrankį turimų bibliotekų sutvarkymui rekomenduoju naudoti Mediaelch programą.
Paminėsiu, kad duomenų aplankai gali būti tame pačiame įrenginyje, kur sudiegtas Kodi, gali būtų prijungiami per Samba (Windows viešiniai) ar NFS (paplitę Linux sistemose), taip pat palaiko ir uPnP (DLNA), FTP, WebDAV bei kitus protokolus. Šiame pavyzdyje aprašysiu kaip prijungti vietinį aplanką.
Eiti į “dantratį” ir pasirinkti punktą Media
Užeiname į punktą Media
Toliau Biblioteka ir užeiti į Vaido įrašai…
Pasirenkame Vaizdo įrašai…
Spausti Pridėti vaizdo įrašų…
Spaudžiame Pridėti vaizdo įrašų…
Spausti Naršyti ir nurodyti kur guli filmai. Priminsiu, per čia galime prijungti tiek vietinius, tiek nutolusius aplankus, tarkime esančius NAS kaupiklyje.
Nurodome kelią iki filmų aplanko.
Punkte “Šiame kataloge yra” nurodyti koks turinys guli aplanke, šiuo atveju tai bus Filmai (kiti pasirinkimai Joks, TV laidos, Vaizdo klipai), užėjus į Nustatymai galime nurodyti kokia kalba gauti filmų aprašymus. Jei skriptas ras aprašymus norima kalba, juos parsiųs, kitu atveju pagal nutylėjimą bus Anglų kalba.
Nurodome koks turinys yra aplanke. Taip pat čia galime nustatyti ir kitus parametrus.Pasirenkame kokia kalba norėsime matyti filmų aprašymus bibliotekoje.
Galop spausti, kad nuskaitytų turinį. Priklausomai nuo turimų filmų kiekio nuskaitymas užims šiek tiek laiko.
Jei failai aplankuose tvarkingi ir su teisingais pavadinimais, gausime kažką tokio. Naujausi filmai bus patalpinami pagrindiniame ekrane.
Taip turi atrodyti tvarkinga biblioteka.
Šiam kartui tiek. Kitose dalyse pakalbėsiu apie priedų diegimą ir dar šį bei tą. Laukite tęsinio…
Taip jau nutiko, kad prieš gerus metus aptikau labai neblogą reklamų “kilerį” pavadinimu Pi-Hole. Iš pradžių jis man nepasirodė labai naudingu, bet paeksperimentavus supratau, jog tai yra tai, ko man reikia.
Tai kas gi tas Pi-Hole? Pi-Hole yra reklamų iš tinklapių naikintojas viso tinklo lygmeniu. Jis namų tinkle veikia kaip DNS serveris, kuris filtruoja visą į įrenginius patenkantį trafiką, tuo pačiu blokuodamas nepageidaujamą turinį, saugodamas nuo veiklos sekimo ir tuo pačiu valydamas reklamas iš tinklapių. Žinome 100% apsaugos nėra, bet veikimas tikrai pastebimas. Pvz. Pi-Hole visai sėkmingai išvalo Android programose esamas reklamas, tuos mažus baneriukus kurie paprastai atsiranda naudojamo app’o apačioje. Taip pat su Pi-Hole gan sėkmingai galima blokuoti nepageidaujamus tinklapius, kurių paprasčiausiai neužkraus nei viename namų kompiuteryje ar telefone, su sąlyga, kad viskas teisingai sukonfigūruota. Susidomėjote? Tai važiuojame toliau!
Kad viskas normaliai veiktų, viena iš sąlygų – tinkle dirbantis 24/7 įrenginys (kompiuteris) kuriame ir bus minėta Pi-Hole. Aš tam reikalui paskyriau vieną iš turimų mikro kompiuterių, kuriame sukasi Armbian operacinė sistema. Čia taip pat labai tinka ir Raspberry Pi mikro kompiuteris.
Operacinės sistemos sudiegimas ir paruošimas darbui
Kaip operacinę sistemą aš pasirinkau Rasbian Buster Lite. Parsisiunčiam img failą ir įrašome į mSD kortelę. Su kuo rašyti nepatarsiu, mano atveju tai Etcher programa, veikianti tiek Linux, tiek Windows sistemoje. Jei jūs turite savo mėgstamą programą naudokite ją. Girdėjau daug kas naudoja Rufus…
Etcher pasirengusi įrašyti Rasbian Buster Light į mSD kortelę
Įrašius operacinę sistemą į kortelę reikia padaryti dar vieną žingsnį. Boot skirsnyje būtina sukurti tuščią failą be jokio plėtinio pavadinimu ssh. Čia tam, kad galėtume prie rasbian prisijungti per ssh komandą.
Šakniniame Boot skirsnyje sukurtas ssh failiukas.
Dabar jau galime mSD kortelę dėti į Raspberry Pi mikro kompiuterį ir laukti, kol pastarasis užsikraus. Tai užtruks keletą minučių. Po sėkmingo sistemos paleidimo dar reikia sužinoti kokį IP adresą naujai iškeptai “avietei” priskyrė maršrutizatorius. Čia galimi du variantai, arba paprasčiausiai prisijungus prie maršrutizatoriaus pamatyti IP, arba Linux terminale suvedus štai tokią komandą:
sudo nmap -sP 192.168.1.0/24
Gausime visų tinkle esančių įrenginių IP adresus, tarp kurių bus ir Raspberry Pi. Jei gerai pažįstate savo namų tinklą, susigaudyti kuris tas IP sunku nebus. Na o kai jau žinome koks tas mums reikalingas IP jungiamės prie jo vesdami Linux terminale komandą:
ssh pi@ipadresas #kur ipdresas įrašome aktualų IP
Sistema paklaus Raspberry Pi vartotojo pi slaptažodžio, kuris pagal nutylėjimą yra raspberry. Viskas, mes jau sistemoje. Na o kas naudojatės Windows sistema, prisijungimui naudokite programą Putty. O aš šiaip ant Linux naudoju puikią programą Remmina.
Pi-Hole diegimas
Kai jau sėkmingai pakėlėme rasbian os ir prie jos prisijungėme, galime sudiegti ir patį Pi-Hole. Tad iš karto prie reikalo. Iš pradžių rekomenduoju iš karto perimti root teisias vedant komandą:
sudo su
Prie komandinės eilutės turi pasikeisti simboliai iš ~$ į #. Na o tada vedame šią komandą:
curl -sSL https://install.pi-hole.net | bash
Paspaudus ENTER iš karto prasidės diegimo procesas.
Pi-Hole diegimo procesas
Tuo pačiu terminale pasirodys diegimo vedlys.
Pi-Hole diegimo vedlys
Spaudžiame ENTER, tada praneša, kad tai yra serveris ir bus reikalingas statinis IP adresas.
Pranešimas, kad bus naudojamas statinis IP adresas.
Tada paklausk, kurį tinklo interfeisą naudoti. Jei Raspberry Pi pajungtas per LAN kabelį, pasirenkame eth0, jei Wi-Fi, tai wlan0
Pasirenkame reikalingą tinklo interfeisą
Toliau paklaus kokį DNS naudoti. Aš pasirinkau OpenDNS, vėliau nustatymuose tai galima keisti.
Pasirenkame DNS
Sekančiame nieko nekeičiame, spaudžiame ENTER
Paliekame kaip yra.
Čia taipogi nieko nekeičiame
Paliekame kaip yra.
Sekančiuose taip pat spaudžiate ENTER. Dar paklaus ar įdiegti web interfeisą, kuris žinoma bus reikalingas.
Paliekame rekomenduojamą.
O čia, kiek suprantu dėl statistikos. Arba leisti viską, arba drausti pasirinktinai. Aš palikęs 0, bet gal kas turite kokių pastebėjimų dėl šito pasirinkimo, tai galite parašyti.
Palikau kaip yra.
Po šito prasideda finalinis programos diegimas ir pabaigoje pamatome finalinę lentelę, kur surašyta kaip pasiekti Pi-Hole ir koks prisijungimo slaptažodis. Slaptažodį nusirašome, mums jo dar prireiks.
Įdiegimo apibendrinimas.
Dabar, kai jau žinome koks mūsų Pi-Hole IP adresas jį reiktų įrašyti į maršrutizatorių, kad pastarasis visiems namie naudojamiems įrenginiams priskirtų šį DNS. Jei mes negalime administruoti savo maršrutizatoriau, tai yra dar keli būdai:
Sukonfigūruoti Pi-Hole kaip HDPC serverį;
Pi-Hole IP adresą įvesti prie DNS nustatymų į kiekvieną namų įrenginį;
Šiuo atveju aprašysiu kaip suvesti į maršrutizatorių. Mano atveju tai TP-Link maršrutizatorius, prisijungus einame į Advanced skyrių, ten pasirenkame Network, DHCP server ir prie Primary DNS: įvedame Pi-Hole įrenginio IP. Išsaugome. Galime perkrauti maršrutizatorių, tuo pačiu perkrauti ir visus namie esančius įrenginius, kad įsivyrautų naujo tinklo nustatymai juose.
Pi-Hole nustatymai
Atsidarome naršyklę ir vedame http://aktualusipadresas/admin Kadangi pas mane jau yra veikianti Pi-Hole, toliau medžiaga bus pateikta remiantis ja. Taigi patenkame į admino panelę. Kol nesame prisijungę, matome supaprastintą statistiką. Prisijungus ten matoma kur kas daugiau.
Pradžioje galima nieko nekeisti. Pavartyti tinklapius, pažiūrėti ar viską gerai atidaro, ar nėra perteklinio blokavimo. Jei norime Pi-Hole papildyti reklamų blokavimo sąrašais, tai einame į Settings – Blocklists ir ten įdėti nuorodą į sąrašą.
Blokavimų sąrašai.
Įkėlus naują sąrašą spaudžiame Save and Update mygtuką. Sąrašų galima rasti kad ir čia.
Pabaigai…
Nenorėčiau, kad pagalvotumėte, jog Pi-Hole yra panacėja nuo visų ligų, t.y. reklamų. Daugeliu atveju ji veikia labai gerai, pastebimai pagreitėja naršymas. Na o jei naudojame kartu su į naršyklę diegiamais reklamų blokuotojais, tai iš viso pasaka. Jei kas naudojate Pi-Hole ir norite papildyti ar pataisyti mane, mielai rašykite komentaruose.
Gavau aš čia į rankas pačiupinėti tokį hibridinį irenginį Denys H265 EU, kuris pristatomas kaip SAT/IPTV, o gal IPTV/SAT, imtuvas su media (kino portalu) galimybėmis.
Seniai aš rankose nečiupinėjau panašaus pobūdžio dalykų, nes daugelį metų naudojuosi Kodi sistema, kuri atstoja ir IPTV grotuvą, ir visa namų media patogiai pateikiama vienoje vietoje. Apie tai rašiau HTPC – nepelnytai neįvertintas namų įrenginys? todėl čia labai nesiplėsiu.
Taigi jūsų dėmesiui Denys H265 EU SAT/IPTV imtuvas. Gavau aš jį pažaidimui, patestavimui, todėl panūdau išsiaiškinti ar jis tikrai toks geras, kaip deklaruoja gamintojas ir vietiniai pardavėjai. Keletą dienų intensyviai testavau šio imtuvo galimybes fokusuodamasis į rodomo vaizdo kokybę ir funkcionalumą. Užbėgdamas už akių galiu pasakyti, kad tiuneris paliko tikrai ne pačius geriausius įspūdžius. Taigi važiuojame!
Iš karto sutarkime, čia nebus aprašymo, kaip jis veikia su palydovine televizija, nes jau seniai nieko nežiūriu nuo “lėkštės”, todėl neturiu galimybės pajungti. Iš kitos pusės, man šį tiunerį pristatė kaip IPTV grotuvą akcentuojant tai, jog Denys H265 EU puikus Online kino teatras, o tas SAT toks kaip tarp kita ko. Supraskit, daug kino portalų ir filmų bei serialų vienoje vietoje.
Denys H265 EU SAT/IPTV imtuvas. Nuotrauka iš oficialaus puslapio.
Taigi pradžioje išsiaiškinkime kokias išskirtines savybes akcentuoja gamintojas:
H.265 / MPEG4 — HD / SD, DVB-S2 Multistream Tuner
Multistream Root, Gold, (PLP, PLS) T2MI support without parameter input
Hardware BlindScan (Low-search) support with low symbol rates (Low Symbol Rate Support)
IPTV in memory and external weblinks
OTT
Stalker portals support
Xtream IPTV
CE sertificates
.m3u, YouTube, ***Tube
2 x USB 2.0 ports
4-digit 7-segment display
E2 (Enigma2) Settings Support
Channels picons support
EPG in IPTV (related with channel name)
Ir kokios imtuvo harakteristikos:
Linux OS operating system
WebIF & FTP access
Conax card reader with full OSCAM
Recording & TimeShift (* optional)
Network 10 / 100Mbit LAN
WiFi (WiFi) + 3GB Model Support via USB ports
DLNA Player Support
Unicable & FastScan support
DiSEqC 1.0, 1.1, 1.2 and USALS support
EPG — Electronic Program Guide
High resolution OSD UI user interface
4x programmable buttons on the remote control
Subtitles & Teletext (Teletext) Support
0.5W standby
Dimensions (LxDxH) 120mm x 80mm x 25mm
Dėl įdomumo toks nedidukas palyginimas tarp Denys H265 EU ir Mecool M8S Plus kuriame yra DVB-T2 tiuneris. Gal čia ir nesulyginami dalykai, bet tebūnie. Mano blogas, mano taisyklės 😀
Dviejų tiunerių sulyginimas.
Pradedam testavimą
Pirmą dieną pasijungiau prie namų kino projektoriaus Epson EH-TW 5300, per kurį praktiškai 99% viso kontento ir žiūriu. Pirmiausia atkreipiau dėmesį, kad imtuvas pakankamai ilgai startuoja (kraunasi). Pamatavus laiką gavosi, kad užsikrauti imtuvui reikia net 65 sekundžių! Tiesa, tai pagydoma nustatymuose pakeitus budėjimo režimo režimą iš Real į Fast. Po pakeitimo imtuvas iš budėjimo režimo startuoja per 2 sekundes, tačiau “šaltas startas” (tarkime po elektros dingimo) lieka toks pats, 65 sekundės. Palyginimui Mecool M8S Plus su CoreELEC operacine sistema ir KODI prireikia viso labo 25 – 26 sekundžių.
Imtuvui užsikrovus iš karto į akis krito tai, kad vaizdas ekrane tamsokas. Pirma mintis – kaltas tamsus interfeisas, bet vėliau paaiškėjo, kad visumoje imtuvas taip formuoja video signalą. Žinoma tai pataisoma derinant televizoriaus ar projektoriaus nustatymus, bet galutiniame variante vaizdas vis vien akiai nelipo, tapo kažkoks blyškus. Gerai, lai būna tai subjektyvi nuomonė, nes tai labai individualu.
Taigi, kadangi aš netestavau palydovinės televizijos, netestavau IPTV, tai su susikoncentravau į multimedia dalį, tokią kaip Online kino portalai, DLNA palaikymas, failų perdavimas per SAMBA protokolą.
DLNA
Pirmiausia ėmiausi DLNA, nes tai, ko gero, turėtų būti pats lengviausias variantas prijungti namų mediją (filmai, muzika, nuotraukos) ir turi veikti “out of the box” be jokių įmantrių machinacijų. Deja, su tuo “out of the box” aš greitai patyriau fiasko, nes tiuneris tinkle DLNA serverio nematė. OK, čia ne bėda, gal visas veikimas kiek kitaip realizuotas ir reikia tiuneriui pastreaminti iš šaltinio? Čia pasitelkiu mediaserverį Jellyfin, kuris puikiai sugeba perduoti DLNA srautą į klientus. Net į senuką Panasonic plazminį televizorių be problemų pasrautino! Tačiau su Denys buvo kiek kitaip. Taip, Jellyfin jį matė, sugebėjo prisijungti, bet pasiuntus vaizdą į tiunerį įsiviešpatavo tamsa. Taip, tiuneris sugebėjo susijungti su DLNA serveriu, bet atkurti vaizdinės medžiagos ne. Nesuveikė nei su AVC, nei su HEVC video failais. Bet su muzika suveikė, ačiū bent už tai!
SAMBA
Toliau sekė SAMBA testavimas. Šioje vietoje tereikėjo į tiunerį suvesti NAS IP adresą ir viešinamus aplankus be problemų pamatė. O štai atkurti iš jų nesugebėjo. Vaizdas ekrane taip ir nenušvito. Taip, kad nebėra ką ties čia daugiau ir rašyti. Nusivylimas ir tiek.
FTP
Dar šitame stebukle yra FTP. Taip, taip, FTP Karlai! Už lango XXI amžius, o mes vis dar kalbame apie FTP. Kiek dažnai šiais laikais šiuo protokolu naudojamasi? O ir, beje, nelabai supratau, kaip būtent tai realizuota šitame imtuve. Ar tai prisijungimui prie imtuvo, kad įkelti į jį duomenis, ar nutolusio aplanko pasiekimui namų tinkle? Bet kokiu atveju aiškintis nelabai norėjau, pasirodė šis reikalas labai jau atgyvenusiu.
KINO PORTALAI
OK. Tai priėjome prie tų vadinamų kino portalų. Apie resursų legalumą ir tai, kad viskas rusiškai (na lyg ir vokiškai yra) aš čia jau patylėsiu, visi suprantam kas ten ir kaip, bet apie rodomą vaizdo kokybę būtų sarmata nutylėti. Aišku, tikėtis geros kokybės būtų naivu, bet kad čia jau visai vienas didelis juodulys. Nesvarbu, ar kadre naktis, ar diena, bet visumoje jausmas toks, kad žiūri per specialiai temdintą vaizdą. Murziną, tamsų vaizdą. Tamsu, tamsu ir dar kartą tamsu! Taigi supraskite, kokybe čia nekvepia ir gerbiantys savo akis tokius žiūrėjimo įpročius turėtų apeiti lanku. Ir apskritai, visas įrenginio išduodamas vaizdas yra tamsokas ir “muilinas”. Bet čia nepamirštame, testuojama vis dar ant projektoriaus 300×150 cm ekrano!
Kino portalo meniu. Paimta iš oficialaus puslapio.
MEDIJA FAILŲ FORMATAI IR KODEKAI
Gerai, nepaėjo su DLNA, SAMBA, ne kas ir su Online kino portalais. Tai belieka patestuoti kokius video, audio ir paveikslėlių formatus sugeba atkurti šis imtuvas. Internete galima rasti specialių testinių failų tokiems reikalams, kaip pvz. šiame tinklapyje, tad aš jais ir naudojausi.
Palyginimui Denys H265 EU su Mecool M8S Plus kurį valdo CoreELEC sistema, kad būtų įdomu. Žemiau pateiksiu išsamią ataskaitą, o apibendrinus toks pastebėjimas, – imtuvas sunkiau susitvarko su aukštais bitreitais.
Denys H265 EU ir Mecool M8S Plus sulyginimas
Tarkime H.264 iki 20 mbps, H.265 iki 5 mbps. HEVC 10-bit visai nepalaiko. Taigi būtų įdomu pamatyti realiai kaip jis veikia su palydovinės televizijos srautais.
Švytuoklės testas.
Video, kuriame sukasi žemės rutulys, prie Full HD pastebimai trukčioja. Nors ten lyg ir to bitreito aukšto nėra. Net .avi (na taip, niekas nežiūri .avi Full HD raiška, bet toks testinis failas) konteineryje tai buvo pastebima. Tas pats su .mov, .mp4 konteineriais… O taip neturėtų būti.
Apskritai, man nepatiko pats vaizdas, jo atkūrimas ekrane. Toks jausmas, kad imtuvas dirba ant galimybių ribos, naudodamas paskutinius resursus. Vaizdas toks “murzinas”, nėra to glotnaus ir sklandau atvaizdavimo efekto. Tarkime bėgančios eilutės testas sukelia akims diskomfortą. Švytuoklės teste puikiai matosi vėlavimas, vaizdo artefaktai.
Dar Denys H265 EU buvo prijungtas prie 42″ Panasonis Viera G20 plazminio televizoriaus, ir ne itin gero, labai vidutiniškos klasės 32″ Sharp LCD televizoriaus, kurio tikslaus modelio nebeprisimenu. Sakyčiau kažkiek geriau tiuneris pasirodė ant plazminio televizoriaus, bendras vaizdas žymiai geresnis, bet tamsumas niekur nedingo, pasakyčiau, kad ekranas tapo dar juodesnis. Tačiau pajungus CoreELEC viskas visai gražu. Tebūnie tai pripratimo reikalas, neteiskite.
Taip pat nepavyko paleisti turimo USB Wi-Fi adapterio EDUP EP-N8508GS kuris veikia visose Linux sistemose be jokių papildomų tvarkyklių, kaip sakoma “Out of the Box”. Jo imtuvas paprasčiausiai nematė. Matomai gamintojas apsidraudė, kad tik jų palaikomus ir parduodamus Wi-Fi modulius palaikytų.
Išvada
Aš nesu profesionalas, todėl mano įžvalgas nereikėtų priimti kaip kažkokį tai etaloną ir jomis besąlygiškai remtis. Mano kuklia nuomone, šis įrenginys turi turėti vietą po saule, tik prašyte prašosi jo softą sutvarkyti iki tinkamo lygio, jei yra galimybės, padaryti padoresnį vaizdą. Taip pat mano nuomone, jis skirtas nereikliems vartotojams, kuriems nelabai svarbu kokybė ir tai ką mato jų akys. Įjungiai ir žiūri. Na, o žinant mano filosofinį požiūrį kaip turėtų atrodyti medija ir jos pateikimas ekrane, parašyti adekvatų verdiktą, – misija neįmanoma.
Jei manęs paklaustų ar pirkčiau tokį įrenginį aš atsakysiu taip: jei anksčiau niekada nebūčiau susidūręs su kitomis sistemomis, jų informacijos pateikimu ir funkcionalumu, tai taip, aš tokį įrenginį priimčiau kaip naujovę, gal būt su WOW efektu. Tačiau dabar tikrai ne. Vietoje to, aš įsigyčiau gerą TVBOX su DVB-T2/DVB-S2 tiuneriu, sudiegčiau kažką iš *ELEC šeimos ir džiaugčiausi gyvenimu. Ir tai kainuotų iki 100€. O jei nereikia DVB funkcijos, tai galima apsieiti per pus pigiau! Ir viskas veiks! Nereikia galvoti ką ir kaip paleisti, tiesiog jungi į vietinį tinklą ir suderini pagal savo poreikius.
Apskritai esu nuomonės, kad jau laikas išeiti iš tų, kirviu padarytų grafinių meniu, kurie apibudinami kaip labai inovatyvūs bei patogūs paprastam vartotojui ir pradėti naudotis šiuolaikiškais bei tikrai moderniais dalykais.
HTPC (Home Theater Personal Computer) – namų kino personalinis kompiuteris, kurio pagrindinė paskirtis pakeisti namie esančius pavienius įrenginius apjungiant jų funkcionalumą į vieną vietą. Šiuo straipsniu pradėsiu ciklą apie šį nuostabų įrenginį.
HTPC idėja nėra nauja, užsienyje jau seniai naudojama, o dabar sparčiai įsitvirtinanti ir mūsų šalyje. Šiuo straipsniu apžvelgsiu savo asmeninę patirtį namų kino kompiuterio srityje. Tad jei sudominau, važiuojame toliau.
Taip jau nutiko, kad mane labai užkabino HTPC idėja. Dar 2005 metais pradėjau domėtis multimedia išpildymo galimybėmis. Jau tuomet manęs netenkino, kad norint peržiūrėti nuotraukas reikia atsidaryti atskirą programą, tuo metu foto buvo populiaru peržiūrėti su ACDSEE programa, muziką groti per WinAMP, filmus žiūrėti per MPC Clasic, o tuos, kurių negrodavo tekdavo leisti per VLC. Nereikliam vartotojui tai gal ir nesudaro problemų, bet man tai atrodė žiauriai nepatogu! Pradėjau ieškoti tinkamo varianto.
Šiais laikais, kai internetiniai tinklai apraizgė visą pasaulį, o namuose dažnai galima sutikti visai solidžiai organizuotų tinklų, būtų sarmata nepasileisti IPTV televizijos savo tinkle.
Šiame straipsnyje aprašysiu, kaip namų sąlygomis, neišleidžiant daug pinigų, pasidaryti nuosavą IPTV nuo lauko DVB-T antenos. Paleisime nemokamai transliuojamus lietuviškus kanalus savo namų tinkle. Tai bus pakankamai paprastas variantas, kai srautas transliuojamas multicast protokolu. Kitą kartą apžvelgsiu kiek sudėtingesnį, bet, mano nuomone, kur kas pažangesnį IPTV televizijos perdavimo būdą. Taigi važiuojame…
Jei jau namuose turime serverį, tai būtina jį įdarbinti, kad atliktų gerus darbus. Šiame straipsnyje papasakosiu kaip mano serveris daro atsargines kopijas iš kitų įrenginių.
Ko gero neatsiras žmonių, kurie tvirtintų, jog jų kompiuteriuose laikoma informacija yra jiems nesvarbi. Per ilgesnį naudojimąsi kompiuteriu jame prisikaupia įvairiausios informacijos, kurią reikia o gal net privalu išsaugoti. Pripažinkime, jei smigs kietasis diskas, gali būti problematiška jame esančius duomenis atstatyti, o ir ne faktas, kad atstatant pilnai ir teisingai viskas bus išgelbėta. Ir apskritai su kompiuteriu gali visko nutikti, tad turėti rezervinę kopiją yra tikrai pravartu.
Nutariau pasidalinti mintimis apie namų serverį. Šioje dalyje trumpai apžvelgsiu pačią pradžią nuo ko viskas prasidėjo.
Buvo gūdūs 2010 – ieji, kai rimčiau pradėjau domėtis Linux sistemomis. Tuo metu mano eksperimentus lydėjo duomenų praradimai (laimė ne kritiniai) ir šiaip visokie fiasko su linux sistemomis. O, bet, tačiau, kaip vėliau pasirodė, linux puiki terpė suprasti kaip gi iš ties ta kompiuterija veikia, nes “langinės” buvo jau visai protą atbukinusios.
Ko gero būtų sunku sutikti žmogų, kuris nieko nebūtų girdėjęs apie mikro kompiuterius, apie “avietę” aka Raspberry Pi ir jų panaudojimą. Ir jei Jūs dar nieko apie tai negirdėjote, tai šis straipsniukas kaip tik Jums.
Raspberry Pi mikro kompiuteris, dar vadinamas vienos plokštės kompiuteriu (angl. Single board computer, sutrumpinus SBC) dienos šviesą išvydo 2012 metų vasario 24 dieną. Tai buvo pirmas žingsnis kompiuterių pasaulyje, kai kažkas labai mažo, nelabai galingo susilaukė tokio didelio susidomėjimo. Viso pasaulio programišiai gana šiltai sutiko šią mielai mažą “avietę”, kurios dydis kaip kreditinė kortelė, pradėjo kurti įvairiausius projektus. Netruko pasirodyti, kad ant pastarojo SBC puikiai sukasi *ELEC sistemos su KODI priešakyje, bet apie tai bus kituose įrašuose.
Atėjo laikas, kai nusprendžiau pradėti rašyti blog’ą. Sprendimas nėra labai netikėtas, tik vis neapsispręsdavau, apie ką gi jis turėtų būti. Svarstydamas ir atidėliodamas ne vieną mėnesį priėmiau sprendimą kaip čia viskas bus.
Viskas labai paprasta, rašysiu apie tai, kas patį domina, o tiksliau blog’as bus nukreiptas į IT reikalus, paliečiant tokius, gal kiek mažiau populiarius mūsuose dalykus kaip NAS namų serveriai, jų sprendimai, mikro kompiuteriai, Kodi sistemos bei IPTV ir jos naudojimas savo namuose. Iš karto sakau, čia nebus skatinimo daryti nelegalius dalykus, skelbiami playlist ir panašiai. Tiesiog tai bus techninės detalės kaip pasidaryti, susikonfiguruoti tam tiktus dalykus. Prie to pačio, manau, su laiku paliesiu ir foto temas.
Na ir, paminėčiau, kad beveik visa medžiaga bus skirta nemokamoms programoms dirbančioms linux sistemose, nes per dešimt metų pats naudojuosi linux, o tiksliau Ubuntu bei kitas Debian tipo OS. Žodžiu sveiki atvykę ir laukite pirmų rimtų įrašų.
P.S. Nepažadu, kad medžiaga bus talpinama reguliariai, nes labai daug kas priklauso nuo įkvėpimo.
